PRIEŠINIMOSI MELANCHOLIJA

Iš žemės gniuždančios sausumos tuojau galėsime išplaukti į „bekraštį dangaus okeaną“.Lapkričio pabaiga, penkiolika laipsnių šalčio, o sniego vis nėra. Į mažą Vengrijos miestelį atvažiuoja cirkas, kurio vienintelis eksponatas – miręs banginis. Sklinda gandai, kad paskui šį cirką sekioja šimtinė minia, nusiaubianti kiekvieną gyvenvietę, kurioje pasirodo trupė, tad miestą užvaldo įtampa ir katastrofos laukimas. Išsigandę gyventojai kabinasi į paskutines jiems likusias tvarkos apraiškas: buityje, muzikoje, kosmose. László Krasznahorkai (g. 1954 m.) – garsus vengrų rašytojas, žinomas dėl tankaus, poetinio stiliaus ir apokaliptinių temų. Savo kūryboje autorius dažnai nagrinėja žmogaus atsparumą ir visuotinės tvarkos griūtį, meistriškai derindamas egzistencinį nerimą su juodu humoru. 2025 metais autorius apdovanotas Nobelio literatūros premija „už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio teroro įkarštyje dar kartą patvirtina meno galią“. Romane „Priešinimosi melancholija“ sekame kelių personažų likimus: Valuška, miestelio „idiotas“, kuriam rūpi tik kosminių kūnų judėjimas, tyros sielos keistuolis, negebantis apsisaugoti nuo artėjančios grėsmės; Estera, nuo pasaulio užsidaręs ir iš lovos nesikeliantis muzikos profesorius, mizantropas, besidomintis tik senosiomis instrumentų derinimo sistemomis; jo žmona, Esternė, prisidengdama „moraliniu perginklavimu“ ir „švarinimu“ siekianti prasimušti į valdžią; ir Pflaumnė, savo butą pavertusi kambarinių augalų džiunglėmis, kuri užsirakinusi laukia, kol apokalipsė praeis jos nepalietus. Copyright © László Krasznahorkai 1989 Už 2025 m. spektaklio „Priešinimosi melancholija“ kūrėjai nominuoti Auksiniams scenos kryžiams šiose kategorijose: Spektaklio recenzijos: baigiasi, bet nepasibaigia | Menufaktūra, Grožis ir praradimai, Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija