Ieškoti spektaklių, režisierių ir teatrų
Foto: Wikimedia Commons (CC BY-SA)
Gedimino pr. 4, Vilnius LT-01103
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) – seniausias profesionalus dramos teatras Lietuvoje, įkurtas 1940 m. Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Teatras turi stiprią aktorių trupę ir bendradarbiauja su tarptautiniais režisieriais. LNDT yra svarbiausia šiuolaikinio lietuvių dramos teatro platforma.
Visi 43 spektakliai
„Ji norėjo sūnaus; (...) ji būtų pavadinusi jį Džoržu, ir ši mintis pagimdyti berniuką jai buvo tarsi ilgai lauktas kerštas už visą bejėgiškumą jos ankstesniame gyvenime. Vyras bent jau yra laisvas (...) Ji pagimdė vieną sekmadienį apie šeštą ryto, kai tekėjo saulė.
rež. Oliver Frljić
Lietuvoje pirmą savo spektaklį kurs režisierius, aktorius, vaidybos mokytojas ir „La Re-sentida“ įkūrėjas iš Čilės Marco Layera. Jo kūryba pristatoma garsiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų ir Avinjono.
rež. Marco Layera
„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį.
rež. Karolis Kaupinis
Režisierė Laura Kutkaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ pristato naują spektaklį „Mokyk mane“. Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą.
rež. Laura Kutkaitė
„Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę ir abejingumą. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno ir Vyacheslavo Ganelino muzikinio filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.
rež. Naubertas Jasinskas
Ant miškais apaugusios kalvos, žaibo perskeltoje pilyje gyvena Ronja – mergaitė, gimusi plėšikų vado Matiso šeimoje. Jos dienos bėga žaidžiant su plėšikais ir myluojamai tėvų, o už pilies sienų laukia pažintis su magiška giria, pilna nykštukų, skraidūnių ir kitų nepaprastų sutvėrimų. Tuo tarpu Matisas žvelgia į augančią dukrą tikėdamasis, kad Ronja iš jo perims vadovavimą plėšikų gaujai.
rež. Eglė Švedkauskaitė
Nedidelėje gastrostudijoje, prekiaujančioje raugintais produktais, įvyksta biologinė revoliucija. Gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą. Jos piktos.
rež. Antanas Obcarskas
„Suraskit šitą merginą“, – įsakė A. Hitchcockas, kai pamatė ją televizijos reklamoje. Anuomet niekam nežinomą modelį Tippi jis iškart pakvietė dirbti kartu ir išgarsino suteikęs jai ikoniškus Melanės Daniels (filmas „Paukščiai“) ir Margaret Edgar (filmas „Marnė“) vaidmenis.
rež. Anna Smolar
Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius.
◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias moters vaidmuo – Vitalija Mockevičiūtė◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia dramaturgija – Birutė Kapustinskaitė „Kai mane pakvietė sukurti šitą numerį, aš sakiau, gerai, sukursiu, bet žinok, čia bus tamsu. Sako, tai labai gerai, žmonėms patinka tamsa. Sakau, ane? Sako, jo.
rež. Eglė Švedkauskaitė
Spektaklį „Svetimas“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Albert’o Camus knygą stato slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, laikomas ryškiausia šiuolaikinio slovėnų teatro figūra, taip pat vienu individualiausių, įžvalgiausių, novatoriškiausių teatro kūrėjų Europoje.
rež. Jernej Lorenci
◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Łukasz Twarkowski ◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias scenografas – Fabien Lédé◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas Pjesę iš lenkų kalbos išvertė Vyturys JARUTIS „Some places are like people: some shine and some don’t“ – cituojant klasiką.
rež. Łukasz Twarkowski
Spektakliu „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ režisierius Gintaras Varnas siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą (Federico García Lorca’os „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Sombras“, Guillaume’o Apollinaire’o „Teiresijo krūtys“ ir kt.). Didžiausia režisūrine inspiracija tapo kūrinyje atsispindinti visuomenės kritika.
rež. Gintaras Varnas
„Perskaičiau pjesę ir supratau: aš noriu dar pagyventi, nors laikas senka. Mane labiausiai sukrėtė tai, kokia ši tarptautinį pripažinimą pelniusi pjesė yra aktuali Lietuvoje ne tik ekologiniu, bet ir visuomeniniu požiūriu. Pagal Jungtinių tautų tyrimus, Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Mes, kaip ir daugelis kitų reiškinių pasaulyje, esame ant išnykimo ribos.
rež. Antanas Obcarskas
2010 m. Itaru Sasaki iš Otsuchi miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo. 2011 m. Otsuchi apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų.
rež. Kamilė Gudmonaitė
Antrajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. už debiutinį darbą „Sirenų tyla“ apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene) Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918)…
rež. Laura Kutkaitė
◊ 2023 m. Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laimėtojas Pagal J. Vilės ir L. Itagaki knygą „Sibiro haiku“ Geriausia 2018 m. knyga vaikams pripažinta Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ randa būdą jautriai ir be pagrąžinimų pasakoti vaikams apie tremties žiaurumus ir jos kasdienybę.
Pagal Davido Fosterio WALLACE’O to paties pavadinimo esė ir kitus kūrinius Iš anglų kalbos išvertė Ignas BEITSAS Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F.
rež. Yana Ross
„Ruletę“ kuria Lietuvoje jau puikiai žinomas režisierius ir choreografas Jo Strømgren. LNDT 2018 m. jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinių scenos kryžių apdovanojimus ir yra iki šiol mėgstamas žiūrovų.
rež. Jo Strømgren
Galima nužudyti žmogų, bet negalima jo priversti būti kažkuo kitu. (Robert Antelme) Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas.
rež. Oliver Frljić
Įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės kūrinio „Lietuviai prie Laptevų jūros“ Užsienyje kino meną studijuojantis Sūnus gauna užduotį sukurti dokumentinę apybraižą ir šiek tiek dvejodamas jos veikėjais pasirenka savo šeimą - Mamą, Tėvą ir Sesę.
rež. Eglė Švedkauskaitė
Raganosiai jau ir tavo mieste! Prisijunk prie progreso! Kokie jie greiti. Stiprūs. Monumentalūs! Neabejojantys. Logiški. O tu? Tu neegzistuoji, nes nemąstai. Pradėk mąstyti ir atsirasi. Tai daugiau nei kvietimas. Virsk raganosiu! Tik pažiūrėk, kaip gražiai jie baubia! Dainuoja ir šoka! Iš pradžių gal jie ir buvo mažuma, tačiau dabar – tikrai ne. Jų vis daugiau ir daugiau. Ten rasi ir saviškius.
rež. Antanas Obcarskas
Po pranašystės, kad Lenkijos princas, vienintelis sosto įpėdinis Sigizmundas atneš nelaimes savo šaliai ir atims sostą iš savo tėvo, karalius Bazilijas įkalina sūnų bokšte. Sulaukęs pilnametystės, Sigizmundas yra išleidžiamas iš bokšto ir sužino savo tikrąją kilmę. Jis susiduria su visiškai nepažįstamu pasauliu, kuris, jo akimis, tėra sapnas.
rež. Gediminas Rimeika
„Dabarties laikas ir vykstantis karas teatrui iškėlė radikalų iššūkį – kai realybė yra tokia, kokia yra dabar, bet kokia fikcija tampa per menka. Statyti „normalų“ spektaklį nekyla ranka, bet tylėti irgi neįmanoma. Dramatizuoti tai, kas vyksta imantis klasikos, ieškant metaforų ir analogijų, rodos, tiesiog beviltiška. Ir nemanau, kad atsirado šiuolaikinių pjesių, reflektuojančių tai, kas vyksta.
rež. Oskaras Koršunovas
Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų. Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių.
rež. Laura Kutkaitė
Nerimstančia kovos dvasia persmelktas spektaklis „Boksas“ yra sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus. Saúlas (akt. Laurynas Jurgelis) – talentingas boksininkas, kurio išskirtinį potencialą įžvelgia klubo treneris (akt. Marius Repšys) ir bet kokia kaina nori jį padaryti pasaulio čempionu. Tsiganas (akt.
rež. Antanas Obcarskas
Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos.
rež. Eglė Švedkauskaitė
Spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pirmą kartą parodytas 2022 m. rugsėjo 20 d. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį? Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
rež. Dainius Gavenonis
Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs.
rež. Antanas Jasenka
„Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu.
rež. Jonas Vaitkus
Bet kad ir koks didelis šis prieštaringumas, kad ir koks iš pirmo žvilgsnio keistas atrodo šis faktas, reikia pripažinti, kad šių žmonių likimas ir padėtis visuomenėje turi daug bendro.“ Nikolajus Krainskis Marius Repšys – vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių.
rež. Mantas Jančiauskas
Spektaklyje naudojami kūriniai, išversti iš senosios graikų kalbos: Platono „Puota“ ir „Sokrato apologija“ (vertė Merkelis Račkauskas), „Valstybė“ (vertė Jonas Dumčius), „Gorgijas“ (vertė Tatjana Aleknienė), taip pat fragmentai iš Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ (vertė Vanda Kazanskienė), Aristofano „Varlių“ (vertė Antanas Dambrauskas).
rež. Motiejus Ivanauskas
Ingmaras Bergmanas: „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“ „Smagu, kad viskas dar pusiau su velniu baigėsi. Man prireikė trijų mėnesių, kad parašyčiau šį opusą ir dar gerokos gyvenimo atkarpos, kol visą tai patyriau. Rašydamas apie tuodu žmones, gvildendamas jų bėdą, aš savotiškai prisirišau prie jų.
rež. Vytautas Rumšas
◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias choreografas – Jo Strømgren◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nepagrindinio vaidmens dramos aktorius – Rytis Saladžius◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografė – Goda Palekaitė ◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias šviesų dailininkas – Vilius Vilutis Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“.
rež. Jo Strømgren
Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių.
rež. Oskaras Koršunovas
Paulius Tamolė: „Pommerat „Raudonkepurė“ – apie mažą mergaitę, apie jos vienatvę. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Čia bendrauja dukra, mama ir močiutė.
rež. Paulius Tamolė
Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
rež. Jonas Vaitkus
◊ 2011 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Oskaras Koršunovas ◊ 2011 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias antraplanis vyro vaidmuo – Marius Repšys ◊ 2011 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias antraplanis moters vaidmuo – Elzė Gudavičiūtė ◊ 2011 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias scenografas – Gintaras Makarevičius ◊ 2011 m. Auksinis scenos kryžius.
rež. Oskaras Koršunovas
◊ 2003 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Oskaras Koršunovas ◊ 2003 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografė – Jūratė Paulėkaitė Premjera – 2003 m. birželio 13 d. Atnaujinto spektaklio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – 2015 m. vasario 6 d.
rež. Oskaras Koršunovas
Pjesė parašyta remiantis Ewos Bińczyk, Rebeccos Solnit, Yuval Noah Harari ir Rutgerio Bregmano mintimis. Žmonija visą laiką tikrina revoliucingas idėjas. Atrodo, kad dabartinis idėjų, socialinių ir politinių naratyvų pagrindas jau nebetinkamas.
rež. Łukasz Twarkowski
„Pasivaikščiojimas“ – bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas. Robertas Walseris, gimęs 1878 metais Bylyje, visą gyvenimą buvo perdėm jautrus žmogus, persekiojamas savų demonų. Jis mirė 1956-aisiais, ilgus dešimtmečius tyliai praleidęs psichiatrijos gydykloje, užmirštas žmonių ir literatūros pasaulio.
rež. - -
Spektaklis pagal italų dramaturgo Aldo Nicolaj pjesę „Geležinė karta“ (vertėja Inga Tuliševskaitė) Kalbant paprastai, spektaklis „Senjorai“ – paprastas spektaklis, apie nepaprastą paprastų pensininkų gyvenimą. Pats spektaklio pavadinimas aiškiai sufleruoja, apie ką jis – senatvę. Ir kas gali pasakyti, kokia ir kas ji, toji senatvė? Komedija? Tragedija? Absurdas? Nesąmonė?
rež. - -
Aktorius Raimondas Klezys su jaunaisiais žiūrovais (spektaklis skirtas paaugliams nuo 14 metų) dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo. Per pasakojimus apie vaikystę, žaidimus, žiūrėtas laidas ir pokalbius su močiute atsiskleidžia rimtesnės temos, kurios pateikiamos žaidybiškai ir su humoru.
rež. Justas Tertelis