Ieškoti spektaklių, režisierių ir teatrų
Foto: OKT studija Ašmenos g. 8 (Google Street View)
Ašmenos g. 8, Vilnius LT-01135
OKT / Vilniaus miesto teatras (Oskaro Koršunovo teatras) – nepriklausomas repertuarinis dramos teatras, įkurtas 1999 m. Oskaro Koršunovo kartu su Martynu Budraičiu ir kompozitoriumi Gintaru Sodeika. 2004 m. teatrui suteiktas Vilniaus miesto teatro statusas. Teatras laikomas vienu ryškiausių lietuviško eksperimentinio teatro reiškinių Europoje – per pirmąjį dvidešimtmetį sukurta daugiau nei 50 spektaklių, gastroliuota daugiau nei 30 šalių. Koncepcinė nuostata: šiuolaikinę dramaturgiją inscenizuoti kaip klasiką, o klasiką – šiuolaikiškai. Teatre dirba dvi kartos aktorių – „branduolys" (Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Nelė Savičenko ir kt.) ir jaunoji karta (Digna Kulionytė, Džiugas Grinys ir kt.). Apdovanotas Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes" (2001), Premio Europa Salonikai (2008 m. už „Hamletą"). Nuo 2004 m. su Vilniaus savivaldybe organizuoja Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos".
Visi 89 spektakliai
„Balta drobulė“ – prasmės nykimo tragedija, negailestingas egzodo triumfas prieš žmogų. Romano centre – absurdo žmogus, kankinamas egzodo, todėl abejojantis viskuo – kalba, kūnu, tapatybe, tikėjimu. Škėmos mintis padega regimą tikrovę tarsi namą ir taip atidengia konstrukcijas, iš kurių sudarytas žmogus, leidžia pamatyti, ką pasiglemžia ugnis ir kas joje neišnyksta.
rež. Jaunius Juodelis
„Roberto Zucco“ istorija nepavaldi laikui. Sūnus nužudo tėvą, tačiau žmogžudystės priežastis lieka neaiški. Būtent tai, jog nežinoma, kas išprovokavo sūnų mirties aktui, suteikia galimybę kiekvienam spektakliui ir laikmečiui, kiekvienai kartai ieškoti žmogžudystės priežasties savo laike, savo epochoje.
rež. Jaunius Juodelis
OKT/Vilniaus miesto teatras šiame sezone kviečia leistis į naujas, nepažintas X teritorijas. Naujasis Jokūbo Brazio spektaklis „Akies istorija“, įkvėptas Georges Bataille’o kūrybos – tai misterija, atverianti daugybę naujų teritorijų. Tai – ir bet kokias ribas peržengiančio geismo, ir įstatymą įtvirtinančios transgresijos, ir sakralumo, ritualo teritorijas apjungiantis kūrinys.
rež. Jokūbas Brazys
Gandais ir mistika apipinta Marijos Egiptietės istorija – tai taškas, nuo kurio atsispiria spektaklio kūrėjai. Ši savo kūną priversta pardavinėti moteris, gyvenusi IV a. Aleksandrijoje, kartu su piligrimais keliavo į Jeruzalę. Visgi, vartai prie Šventojo kapo jai buvo užverti. Po to ji ilgus metus klajojo dykumoje, ieškodama atgailos ir ramybės.
rež. Eglė Jackaitė
Florianas Zeleris – šiuolaikinis prancūzų romanistas, dramaturgas, scenaristas. Dar 2004 m. dramaturgas laimėjo „Prix Interallié“ prizą už savo romaną „Blogio susižavėjimas“. F. Zeleris parašė pjesių trilogiją „Mama. Tėtis. Sūnus“. 2020 m. pats dramaturgas režisavo kino filmą pagal trilogijos dalį „Tėtis“, kuriame vaidmenis sukūrė Anthony Hopkinsas ir Olivia Colman.
rež. Kirilas Glušajevas
Vienos dalies komedija Ką darytume, jei vieną dieną mus pradėtų valdyti gyvūnai? Kaip tokioje nenuspėjamoje situacijoje keistųsi mūsų elgesys? Atsakymų į šiuos klausimus ieško vienas garsiausių estų režisierių Priitas Pedajas ir lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė, Karolis Norvilas bei Saulius…
rež. Priit Pedajas
Jokūbo Brazio „Žuvėdra“ yra spektaklis, kuris grįš į jūsų sapnus. Jaunam režisieriui klasikinę pjesę pavyko paversti metafiziniu sapnu, kuris ilgam paliečia ir pakeičia visų mūsų sąmonę. Tai eksperimentas, neapsiribojantis scena. Ta pelkė įtraukia mus visus ir nepalieka mūsų ramybėje, kad dar sykį išgyventume tos šeimos dramą – ir save joje.
rež. Jokūbas Brazys
Kas yra šeima? Ar jos klasikinė samprata vis dar funkcionuoja? Ar atėjo laikas naujai sampratai? Atsakymų į šiuos klausimus premjeroje „Pelikanas“ ieško režisierius Naubertas Jasinskas, atspirties tašku pasirinkęs švedų klasiko Augusto Strindbergo pjesę.
rež. Naubertas Jasinskas
Tai Eglės Kižaitės režisuojamas mono spektaklis apie tiesą ir atvirumą. Leisti sau ir kitiems jausti jausmus, nebūti abejingiems vieni kitiems – neslėpti dramblių kambariuose, pamatyti juos ir įvardinti. Jausmai mus daro išskirtinius ir laisvus, bandydami juos užspausti užsidarome kambaryje su drambliu ir bandome įsivaizduoti, kad jo čia nėra.
rež. Eglė Kižaitė
„Galvoju, kad sukurti kažką gražaus apie neviltį yra pats puikiausias būdas šlovinti gyvenimą.“ – Sarah Kane Sarah Kane (1971 – 1999) pjesė „Fedros meilė“ – tai graikų mito apie princą Hipolitą ir jo geidusios pamotės Fedros parafrazė. Rašydama Kane ieškojo formos, išreiškiančios tiek būtinybę bendrauti per kalbą, tiek ir to neįmanomumą.
rež. Laura Kutkaitė
Audrius atleidžiamas iš darbo. Jo žmona laukiasi, namuose slaugoma jo serganti motina. Prieš pradėdamas naujo darbo paieškas, vyras susidomi netikėtu kvietimu prisijungti prie „Portalo“. Tai žaidimas, padedantis atrasti „tikrąjį save“ ir pakeisti savo gyvenimą. Ilgainiui Audrius tampa vis pasyvesnis gyvenime ir vis aktyvesnis žaidimo siūlomose misijose.
rež. Mantas Jančiauskas
Lietuva! Šiuolaikinės Intelektualios Klounados Teatras kviečia drąsiai atsiverti klounados žanrui! Režisierius Žilvinas Beniušis su neįtikėtinai talentingų aktorių komanda nori jums padovanoti patirtį, apie kurią neišvengiamai pasakosite ir savo anūkams.
rež. Žilvinas Beniušis
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą. Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės.
rež. Dainius Gavenonis
Tai tragikomiška Birutės Kapustinskaitės pjesė apie tėvo ir dukros bandymą susikalbėti. Po penkerių metų nesimatymo jie susitinka laukiamajame. Noras sužinoti kaip gyvena vienas artimiausių žmonių, neišvengiamai persipina su nuoskaudomis ir noru įgelti.
rež. Darius Gumauskas
„Nors spektaklyje kalbama apie negalią, galų gale nei kūrybinė komanda, nei žiūrovai nebemato negalios – jie mato tik labiausiai įgalius, laisvus žmones, kurie švenčia savo egzistavimą, savo gimimą, patį gyvenimą“, – apie spektaklį „Šventė“, kuriamą kartu su negalią turinčiais žmonėmis, pasakoja režisierė Kamilė Gudmonaitė.
rež. Kamilė Gudmonaitė
„Nemanau, jog šiandien apskritai įmanoma statyti „Otelą“ tradiciškai, nes „oteliškoji“ pastatymų tradicija apaugusi šiandien mums nebepriimtinu rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Šis luobas mus visiškai atitolina nuo Shakespeare’o „Otelo“ tikrosios tragedijos esmės, o jos esmė, kaip ir visose kitose Shakespeare’o tragedijose, glūdi tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtoje.
rež. Oskaras Koršunovas
Studentas: „Kai kurie mokytojai sako, kad iš viso nėra šio kūno…“ Myong Hae Sunim (kreipiasi į kitą studentą): „Trinktelk tu jam!“ „Jau seniai norėjau sukurti mono spektaklį. Pradėjusi aktyviai ieškoti medžiagos susipažinau su režisieriumi Aleksandru Marčenko, kuris kiek dvejodamas pasiūlė man šią pjesę. Jau pirmi sakiniai mane „pagavo“.
rež. Aleksandras Marčenko
Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virdžinija Vulf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Vidžinijos?
rež. Antanas Jasenka
„Irano konferencija“ – tai gyva ir apmąstymus skatinanti filosofinė pjesė. Veiksmas vyksta simpoziume Kopenhagoje, kur susirenka devyni unikalių sričių specialistai aptarti Artimųjų Rytų ir šių dienų Irano problemas: mirties bausmes, kankinimus ir kitus asmens teisių ir laisvių pažeidimus.
rež. Artiom Rybakov
„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ – tai istorija apie tai, kaip du vyrai ir viena moteris, nežinodami ką daryti su savo gyvenimu, kaip kovoti su absoliučia vienatve ir beprasmybe, leidžiasi į drąsią ir tragikomišką kelionę po susipainiojusių santykių pasaulį. Jie bando rasti išeitį iš situacijos, kurioje normalūs komunikavimo būdai nebeveikia.
rež. Artiom Rybakov
Naujasis mesijas gimė. Kiekviena jo gyvenimo akimirka verta viso žiniasklaidos dėmesio. Jis naujasis lyderis, prezidentas, koučeris, influenceris. Jis – Ralfas Bang. Jis atėjo čia susprogdinti tolerantiško, super humaniško ir pilietiško vertybių fasado. Jis šiuolaikinės inertiškos, besąlygiškai žiniasklaida ir socialiniais tinklais pasitikinčios visuomenės produktas.
rež. Paulius Ignatavičius
Kodėl žmonės, turintys Dauno sindromą vis dar gyvena tarsi atskiruose „getuose“, juos sutikę sutrinkame, o vaikams liepiame nežiūrėti, nes negalime atsakyti į jų klausimus, kodėl tas žmogus yra „kitoks“? Apie tai – asmeninėmis patirtimis paremtoje Dariaus Gumausko spektaklio premjeroje „Mongolija“. „Mongolija“ – tai spektaklis apie žmonių su Dauno sindromu gyvenimą mūsų visuomenėje.
rež. Darius Gumauskas
„Prisimink šviesą ir tikėk šviesa.“ „Psichozė 4.48“ yra Sarah Kane paskutinė pjesė, kuri sudėtingumu, gyliu ir išmone savyje jungia Samuelio Becketto lakoniškumą ir skaudų humorą bei Williamo Shakespeare’o minties gylį. Tai ne spektaklis, o savo siurealistinę logiką ir žaidimo taisykles turintis psichoterapijos seansas, analizuojantis žmogaus sielos ligą.
rež. Kornelija Krasilnikovaitė
Įprasta policijos nuovada, į kurią pristatomas sulaikytasis – niekuo neypatingas jaunuolis, nedidelio miestelio gyventojas. Sulaikymo pagrindas lieka neaiškus – jaunuolis yra blaivus, jo dokumentai tvarkingi, o konkrečių jo tariamai padarytų pažeidimų nenustatyta.
rež. Oskaras Koršunovas
Kas nutinka, kai į ramią, nykią socialinės realybės kasdienybę netikėtai įsiterpia nepžįstamas, nelauktas, nepatikimai atrodantis imigrantas, kuris turi dar ir didesnį nei visi kiti penį? Pseudo mistinis roko spektaklis apie neapykantą kitokiam. Neapykantą, kuri glūdi mūsų prigimtyje ir galbūt net neturi konkretaus adresato.
rež. Paulius Ignatavičius
Galbūt nuo tada, kai Shakespeare’as savo „Romeo ir Džuljetos“ istoriją perkėlė į viduramžių Veroną, o galbūt nuo tada, kai Homeras aprašė karą dėl Elenos senaisiais Trojos laikais, mes įpratę, jog tikrosios meilės istorijos vyksta kažkada praeityje, beveik mitiniame laike. Tokie dabar yra 2000-ieji. Tai tarsi mūsų viduramžiai.
rež. Oskaras Koršunovas
Spektaklio „Y“ dramaturgija kuriama laboratoriniu metodu. Tai spektaklis apie ją – moterį, ir apie jį – vyrą. Apie jų realius ir nerealius santykius. Apie tai, kaip būdami kartu jie padeda vienas kitam atsiskleisti arba vienas kitą žaloja. Tai atpažįstamai neatpažįstama vienos poros istorija su mokslinės fantastikos prieskoniu.
rež. Agnija Leonova
„Veiksmas vyksta teatre, realiu laiku. Fojerbach – aktorė. Ji susiorganizuoja atvirą savo išpažintį. Aktorė pasiruošia vaidybinę aikštelę, yra sukvietus publiką, svarbius teatro vertintojus, režisierių, kuris ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui, ir laukia. Ji yra pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės.
rež. Lina Židonytė
„Tad kas gi ta Anė? Anė – tai tokia mergina, kuri nesvajoja apie vaikus ir vyrą, nevaikšto į bažnyčią ir nemoka gaminti valgio. Kita vertus, ji visa tai galėtų išmokti, jei tik panorėtų. Bet Anė niekada nežino, ko ji gali užsinorėti rytoj. Anė – nuostabi ir tokia kaip visos.
rež. Oskaras Koršunovas
Kaip paprastas tarnautojas, rodos, net nepastebimas žmogus staiga gali tapti visa griaunančia, pavojinga visuomenei jėga? Atsakymas – režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio kūrinį premjeroje.
rež. Oskaras Koršunovas
OKT / Vilniaus miesto teatras
rež. Kamilė Gudmonaitė
„Žmogus desperatiškai siekdamas normalumo, visomis esminėmis pastangomis stengdamasis būti toks, kaip visi kiti, neišvengiamai praranda savąjį identitetą. Paradoksalu, tačiau prarasdamas savo identitetą žmogus radikalėja – tiek daug investavęs į normalumą, jis nebepakenčia bet kokio keistumo. Jo priešais tampa keistuoliai, svetimieji, frykai.
rež. Oskaras Koršunovas
„Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo. Kaip ir visi geri budistiniai dalykėliai, jis kupinas paradoksų, kuriuos ūmai supratus norisi iš juoko ridinėtis ant grindų“, – teigia O. Koršunovas.
rež. Oskaras Koršunovas
Scenoje pirmą kartą visos kartu – talentingos ir pripažintos Lietuvos teatro aktorės – Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Severina Špakovska, Vilma Raubaitė ir Gintarė Latvėnaitė.
rež. Kirilas Glušajevas
Spektaklis „Vaikystė“ – tai pirmasis jauno teatro menininko Karolio Vilko režisūrinis darbas. 2016 m. baigęs vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, K. Vilkas savo režisūriniame debiute derina ir savaip interpretuoja įvairius meninės raiškos būdus: iš mokyklos skolinasi…
rež. Karolis Vilkas
2013-ųjų sausį 70 prieglobsčio prašytojų užėmė vieną iš Austrijos sostinės Vienos bažnyčių. Tik tam, kad atkreiptų visuomenės ir valdžios dėmesį į jų padėtį. Toks protestas buvo nukreiptas prieš nežmoniškas sąlygas šalia Vienos įkurtoje pabėgėlių stovykloje: jie reikalavo geresnių vertėjų, leidimo…
rež. Oskaras Koršunovas
Vieno žmogaus spektaklis. Išskirtinė erdvė. Maksimalus artumas. Tik 20 žiūrovų. Mažo miestelio šerifo pavaduotoja apsėsta įstatymo kova su blogiu. Tačiau, vidinių pareigūnės demonų dėka, ši kova tampa nebekontroliuojama ir palengva virsta kruvinu asmeninių sąskaitų su pasauliu suvedimu.
rež. Neli Walker
„Spektaklyje „Vestuvės“ kalbame ne tik apie dviveidišką moralę ir skaistybę, bet ir apie papročių suirimą, absurdišką deformaciją to, kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje: vestuvės, laidotuvės, kosmogoninio ciklo pajautos ir šventimo tradicijos. Žinoma, atveriama ir itin lietuviška specifika.
rež. Oskaras Koršunovas
„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“, – tokia Rolando Barthes‘o mintis paskatino skandalingiausią britų dramaturgę Sarah Kane parašyti bene atviriausią savo dramą „Apvalytieji“. Po pirmosios premjeros ją užsipuolusi kone visa britų žiniasklaida klausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses?
rež. Oskaras Koršunovas
Du veikėjai – JIS ir JI. Du žmonės, pjesėje neturintys vardų. Jis yra didžėjus, ji – video menininkė. Jis iš sinusoidžių, bitų ir semplų kuria elektroninę muziką, ji – fiksuoja kasdienybės momentus, paversdama juos meno kūriniu. Šiandien jie daro naują performansą – instaliuoja savo butą meno centre.
rež. Kamilė Gudmonaitė
„Po ledu“ vaizduojamo pasaulio centras – konferencijų salė. Čia nėra meilės, visiems rūpi tik produktyvumas. Pagrindinis veikėjas, verslo konsultantas Paulius Niekas, visada jaučiasi kitų spaudžiamas. Šeimos ir kolegų lūkečiai P. Nieką nuolat verčia išgyventi lyg spąstuose. Žingsnis po žingsnio pjesėje išklojamas P.
rež. Artūras Areima
Pagrindinė pjesės herojė – paauglė Jelizaveta Bam. Šioje trumpoje pavardėje – garsus būgno smūgis ir niūri likimo kova. Nuo pjesės pradžios iki pabaigos mergaitę persekioja dvi tamsios asmenybės. Jos kaltina Bam žmogžudyste, kurios ji nepadarė. Blogas sapnas! Mergaitė bando atsipeikėti, pabėgti, atsikalbėti, pralinksminti persekiotojus. Kartais pavyksta.
rež. Oskaras Koršunovas
Guts United – tai estės Marit Sirgmets ir lietuvės Simonos Biekšaitės tandemas, susiformavęs 2013 m. merginoms studijuojant Norvegijos teatro akademijoje. „Sirenų“ festivalyje duetas pristato projekto „Feast Fashion“ pirmąją dalį, sukurtą Lietuvai. Antroji dalis bus rodoma Taline, NO99 teatro publikai.
rež. Simona Biekšaitė
„Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais. Ryžtis aktoriams vaidinti Čechovą – tai tarsi gydytojams duoti Hipokrato priesaiką, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė.
rež. Oskaras Koršunovas
OKT Studijoje pristatoma daugiau nei du dešimtmečius Oskaro Koršunovo ir Juozo Budraičio brandinta idėja – spektaklis pagal airių dramaturgo Samuelio Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“. Menininkų pasirinktas kūrinys – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą.
rež. Oskaras Koršunovas
Spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius: „Kaip rašė Albertas Camus: „ Kafkos pasaulis iš tikro nenusakomas pasaulis, kur žmogus leidžia sau kankinamą prabangą meškerioti vonioje, žinodamas, jog nieko neištrauks.“ Kafka tiki gyvenimu, suvokdamas, kad jis iš esmės beprasmis. Jis eina dėl to, nes reikia eiti. Rašo dėl to, nes negali nerašyti.
rež. Paulius Ignatavičius
Williamo Shakespeare’o pjesė “Julijus Cezaris” (1599 m.) yra pagrįsta tikrais senovės Romos istorijos įvykiais ir pasakoja apie sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį bei jo nužudymą. Tai buvo viena iš pirmųjų Shakespeare’o pjesių, pastatytų “Globe” teatre Londone, o vėliau sulaukė ypač daug sceninių ir kinematografinių interpretacijų.
rež. Artūras Areima
„Pjesę “Audra” galima labai įvairiai interpretuoti. Dažniausiai ji statoma kaip pasaka suaugusiems, fejerija, netgi buvo pasirodžiusi kaip opera. Bet man yra įdomi Jano Kotto interpretacija, kuris įžiūri „Audroje“ socialinę dramą apie nesibaigiančią ir absurdišką kovą dėl valdžios. Įsigilinus mes pamatome valdžios ir žmogaus dramą. Ši drama nesibaigianti.
rež. Oskaras Koršunovas
Pagal amerikiečių dramaturgo Eugene O`Neill pjesę „Gedulas tinka Elektrai” pastatytas spektaklis pasakoja apie karą mažiausioje visuomenės grandyje – šeimoje. Kas turi atsitikti šeimoje, kad jos nariai vienas kitam taptų priešais? Iš kur atsiranda žmonos neapykanta vyrui, o dukros – motinai? Anot režisieriaus Artūro Areimos, neapykanta artimui yra amžina ir universali tema.
rež. Artūras Areima
Režisierius Oskaras Koršunovas: „Dugne“ – tai laboratorija, kurioje bandomieji esame mes patys. Ją pradėjome kurti jau statydami „Hamletą“. Tai buvo pirmasis mūsų teatro spektaklis, kai galvojome ne apie rezultatą, o siekėme išmėginti, surasti save, prieiti tokį aktorinį organiškumą, kai aktorius kuria personažą, tačiau nepraranda tikroviškumo, lieka savimi. M.
rež. Oskaras Koršunovas
Pagal kultinę skandalingojo austrų rašytojo ir dramaturgo Peterio Handke`s pjesę pastatytas spektaklis „Publika“ – nėra įprastinis spektaklis. Tiksliau sakant, tai net ne spektaklis. Čia nepasakojama jokia intriguojanti istorija, aktoriai nevaidina visiems puikiai pažįstamų personažų, nesistengia scenoje tapti „kažkuo kitu“, nemėgina kurti jokios teatrinės iliuzijos. Jie tiesiog yra.
rež. Olga Generalova
Režisierius Eric Lacascade (g. 1959) – aktorius ir garsus režisierius, daugiau kaip dešimt metų vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir išgarsėjo teatro pasaulyje klasikinių ir modernių dramos tekstų ryškiais, išskirtiniais pastatymais, kuriems būdingas didelis emocionalumas ir ekspresija.
rež. Eric Lacascade
Oskaras Koršunovas: Hamletas aktoriams sako: vaidinkite lyg prieš veidrodį. Įsižiūrėję į veidrodį, suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius. Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Tokio žvilgsnio vektorius jau nukreiptas į tragedijos pradžią, kurios pabaiga – Oidipo, Oresto, Hamleto istorijose.
rež. Oskaras Koršunovas
OKT / Vilniaus miesto teatras
„Ši iniciatyva – tai lyg profesinis pasitikrinimas. Esam teatro profesionalai, tačiau atsirado noras šiek tiek nuklysti nuo centro. Eiti patiems ir vestis žiūrovą į kitokią, kitą sritį, iš anksto nežinant, ar čia laukia atradimai. Kadangi niekas neatėjo ir mums tokios kelionės nepasiūlė, ėmėmės to patys.
rež. Dainius Gavenonis
„Šiuolaikinis žmogus nemoka gyventi dabartyje. Pasimetęs, sutrikęs jis ieško atsakymo praeityje, galvoja apie ateitį, o dabartį praranda.“ Jau antrą spektaklį (pirmasis – Elfriede Jelinek „Bembilendas“) Lietuvoje kuriančią amerikietę režisierę Yaną Ross Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesė sužavėjo ypatinga kalba, kurioje paprastas, kasdieniškas kalbėjimas netikėtai virsta pasakišku, fantastišku.
rež. Yana Ross
Yana Ross Amerikos žiūrovams pristatė Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek kūrybą, 2006 m. sausį pastačiusi jos „Miegančiąją gražuolę“, Jelinek po spektaklio sakė: “Tai puiku, nuostabu… Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tai įmanoma pastatyti scenoje. Europoje mes nepratę prie tokios vaidybos”.
rež. Yana Ross
Režisierius Oskaras Koršunovas: “Trilogija “Į Damaską” viena sudėtingiausių ir erdviausių Augusto Strindbergo pjesių, suteikianti galimybę turtingai teatrinei kalbai. Tai trilogija, kurios medžiagos užtektų dešimčiai spektaklių. Niekas, išskyrus Bergmaną, nėra pastatęs visos šios Strindbergo trilogijos. Strindbergas šią pjesę rašė, kai jį buvo ištikusi gyvenimo krizė.
rež. Oskaras Koršunovas
“Kartu” – tai keleto menininkų eksperimentinio darbo proceso rezultatas. Publikai atveriama tam tikra to proceso dalis. Tai tas atvejis, kai spektaklis nėra svarbiausias tikslas, o labiau faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą. „Mano darbas, iki paskutinio varžtelio!“ – taip savo kūrinį pristato spektaklio personažas.
rež. Dainius Gavenonis
Iš pirmo žvilgsnio „Žiema“ – paprasta istorija apie dviejų žmonių susitikimą. Tačiau norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesėje, čia yra to, kas suteikia pasakojamoms kasdieninėms istorijoms neįprastumo, išskirtinumo. „Neišraiškingas žmoniškumas“ – taip dramaturgas apibūdino tą skaidrų ir gilų pojūtį, slypintį jo pjesėse.
rež. Oskaras Koršunovas
Trys pjesėje vaidinantys aktoriai (dvi moterys ir vyras) pasakoja savo gyvenimo fragmentus keturiais skirtingais gyvenimo tarpsniais, lyg duodami interviu TV kamerai ar žurnalistams. Su kiekviena nauja scena keičiasi jų išvaizda (drabužio stilius, šukuosena, grimas), pasaulėjauta ir nuotaika – lyg tai būtų jau kiti (vis labiau pasenę) žmonės.
rež. Birutė Mar
Tarptautinio hito “Terorizmas” autoriai yra, bene, žymiausi šiuolaikinės Rusijos dramaturgai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pjesė “Vaidinant auką” atrodo gana egzotiška, o iš tiesų čia labai aiškiai atskleidžiama Rusijos (o gal net pasaulio) tikrovė. Tai tarsi socialinis karnavalas, farsofilosofija ar filosofijos farsas.
rež. Oskaras Koršunovas
OKT / Vilniaus miesto teatras
rež. Saulius Mykolaitis
Pirmosios premjeros muzikinis vadovas – Christoph Poppen, garso režisierius – Virginijus Bagdzevičius, muziką atliko Münchener Kammerorchester. „Cantio“ – OKT ir „Münchener Biennale“ bendras projektas. Užsakovas – Miuncheno miestas, bendradarbiaujant su teatru „Bayerischen Staatsschauspiel“.
rež. Oskaras Koršunovas
„Ši pjesė verčia aktorius elgtis visiškai netradiciškai. Kad ją suvaidintų, aktorius priverstas būti esamajame ir būtajame laike. Tai tarsi įvykusios istorijos pasakojimas, kuris virsta nauja istorija. Kad tai būtų galima pasiekti, reikia „revizuoti“ teatro leksiką…“ Oskaras Koršunovas
rež. Oskaras Koršunovas
Pirmoji premjera įvyko 2003 m. lapričio 22-23 d. Caene, festivalyje Les Boreales“. Tada muzika atliko prancūzų ansamblis, skaitovai – prancūzų aktoriai. Antroji premjera – 2004 m. spalio 24 d. Vilniuje, festivalyje „Gaida“. Muzika atlieka „Gaida Ensemble“, dirigentas Julius Geniušas, moters ir vyro partijas skaito Dalia Michelevičiūtė ir Vaidotas Martinaitis.
rež. Oskaras Koršunovas
Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta“ dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje.
rež. Oskaras Koršunovas
…………………………………. Literatūros konsultantas: Kristupas Sabolius; Režisieriaus padėjėja: Malvina Matickienė; Šviesų operatoriai: Eugenijus, Sabaliauskas, Vilius Vilutis; Garso režisierius: Virginijus Bagdzevičius; Pastatymo techninis vedėjas: Algimantas Vilutis; Dekoracijų konstruktorius: LITAL;…
rež. Oskaras Koršunovas
Viena garsiausių šiuolaikinės britų dramaturgijos autorių Sarah Kane gimė 1971 m. vasario 3 d. Brentvude, Esekso grafystėje. Abu jos tėvai buvo žurnalistai. Teatro meno Sarah mokėsi Bristolio ir Birmingemo universitetuose (kurso vadovas Davidas Edgaras). Ją žavėjo Howardo Barkerio “katastrofinio” teatro veikalai.
rež. Oskaras Koršunovas
Natūralius lūkesčius dėl abiejų porų aš nuviliu: pirmieji išsiskiria, antrieji vėl susieina, nors aišku, kad toliau bus dar blogiau. Jo pjesėse jaučiu dalykus, kuriuos žmonės tarp savęs neišsikalba, jiems dar nerasti žodžiai, tai – labai aktualios temos, kurios lyg ir čia pat, bet dar neprasiveržė.
rež. Oskaras Koršunovas
Besąlygiškai vyrauja vaidyba – ryški, įkvėpta, be jokių dekoratyvių “ramentų”, o erdvė tam puikiai pritaikyta – ženklų yra būtent tiek, kiek reikia norint atkurti pasakojimo laiką, trečiojo dešimtmečio dvasią.
rež. Oskaras Koršunovas
Veikėjai: Jaunas vyras, Prostitutė Prostitutė, įsisiautusi į įkapes, guli ant sofos. Ji apsimeta miegančia. Ateina jaunas vyras, lyg riteris spindinčiais šarvais. Jis nutraukia įkapes nuo moters. Ji dukart už jį vyresnė, galėtų būti jo motina. Jis bučiuoja jos lūpas. Jis žadina ją kviesdamas vardu: “Tauta! Tauta! Pabusk! Atėjau grąžinti tave tau.” Moteris pabunda. Ji sako miegojusi šimtą metų.
rež. Oskaras Koršunovas
„Ugnies veidas“ – spektaklio pavadinimą — galima suprasti pažodžiui arba beveik pažodžiui. Kadangi viskas šioje jauno vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesėje dega: tėvas, mama ir sūnus. Klasikinis kartų nesusišnekėjimas čia įkaitinamas iki degimo. Jis čia tampa tragedija. Klasikine. Vietos vienybė: šeima. Laiko: lytinis brendimas.
rež. Oskaras Koršunovas
MINTYS APIE SPEKTAKLĮ Šokio spektaklio choreografė Anželika Cholina: „…tai yra tokia tema, prie kurios galėčiau grįžti nuolat – savotiška iškrova susikaupusių „išprotėjusių“ emocijų.
rež. Andželika Cholina
Oskaras Koršunovas: „Kai sakoma „Vasarvidžio nakties sapnas“, paprastai įsivaizduojame kostiuminę pasaką arba girdime Mendelssohno muziką Santuokų rūmuose. O mes bandome scenoje pavaizduoti pjesės fantasmagoriškumą. Žiūrovai išvys minimaliomis priemonėmis pastatytą spektaklį. Lenta, kuri spektaklyje atstoja ir scenografiją, ir prabangius kostiumus, yra tarsi irklas į žiūrovo vaizduotę.
rež. Oskaras Koršunovas
REŽISIERIAUS IR TEATRO KRITIKŲ MINTYS APIE SPEKTAKLĮ Oskaras Koršunovas: „Man statyti šią pjesę buvo labai sunku. Tai, kas joje vaizduojama, iš tikrųjų yra baisu. Galima, žinoma, sakyti, kad čia vaizduojami herojai yra marginalai, homoseksualai, narkomanai, ir mums jų bėdos nerūpi. Netvirtinu, kad ir mane tai labai domina.
rež. Oskaras Koršunovas
„Roberto Zucco“ – mitas. Todėl šios pjesės įvykių negalima vertinti vienareikšmiškai. Zucco – dūžtanti nemirtingumo iliuzija.“ Oskaras Koršunovas
rež. Oskaras Koršunovas
Rež. asistentas M.Jusčius Garso operatorius V.Bagdzevičius Šviesos operatorius A.Jankauskas Spektaklio mecenatas UAB „Nabukas“
rež. Oskaras Koršunovas
„Ne nuo prasmių gelmės ar idėjų šviežumo gniaužia kvapą – nuo režisieriaus reiklumo sau ir visiems, netgi nuo techninės meistrystės. Jokio pašalinio garso, apytikrės šviesos ar netikslaus judesio.
rež. Oskaras Koršunovas
Iš rusų kalbos vertė ir poetinius tekstus parašė Sigitas Parulskis.
rež. Oskaras Koršunovas
Oskaro Koršunovo inscenizacija pagal Daniilo Charmso dienoraštį, apsakymus „Senė“ ir „Išmintingojo senio atsiminimai“, pjesę „Letena“ ir Aleksandro Vvedenskio pjesę „Šiek tiek pokalbių arba Švarus juodraštis“.
rež. Oskaras Koršunovas
„Nuo pat „Ten būti čia“ turėjau tam tikrą teatro viziją – maniau, kad teatras turi būti paradoksalus, stebinantis, todėl Charmsas atsirado neatsitiktinai, būtent jis tiko tai vizijai įgyvendinti. Tuomet daug skaičiau oberiutų, Antonino Artaud – tai formavo mano teatro supratimą.
rež. Oskaras Koršunovas
„Spektaklis „Mano tėvas“ pasakoja unikalią mano tėvo Stanislovo Rubinovo (1930 – 2013) gyvenimo istoriją. 1941 m. liepos pradžioje Paneriuose sušaudė jo tėvą, o jiedu su motina nepaklusę ir nenuėję į getą, buvo priversti iki 1944 m. slapstytis Vakarų Baltarusijos miškuose. Išsikasė žieminę ir gyveno duobėje. Nuolat kentė badą, šaltį, ne kartą tik per plauką jiems pavyko išvengti mirties…
Šiandien, pandemijos akivaizdoje dauguma didžiųjų pasaulio konferencijų keliasi į virtualią erdvę. Ne išimtis ir „Irano konferencija“, perkeliama į Zoom konferencijos eterį. Tiesioginė transliacija žiūrovams – Zoom programėlėje paspaudus nuorodą: https://zoom.us/j/91354575866 arba mūsų teatro Facebook paskyroje. „Irano konferencija“ – tai gyva ir apmąstymus skatinanti filosofinė pjesė.
rež. Artiom Rybakov
Jūsų dėmesiui – Platono „Puota, arba apie dangiškųjų ir žemiškųjų kūnų (ne)meilę“ skaitymas, užfiksuotas bare „Herkus Kantas“, Klaipėdoje. Teatras ir teorija atsirado beveik tuo pačiu metu antikinėje Graikijoje. Iš pradžių abu buvo skirti perteikti kosminę arba universalią tiesą vienu ar kitu klausimu. Tokį bandymą matome išlikusiame Platono veikale ,,Puota, arba Apie meilę“.
rež. Ervinas Koršunovas
Pjesės veiksmas vyksta televizijos studijoje, personažai – mūsų realybėje egzistuojantys politikai, intelektualai, visuomenės veikėjai, sprendžiantys mūsų laikų problemas ir pasitelkiantys į pagalbą sau artimiausius argumentus.
rež. Augtumas Danielius Harner
Tęsiame Zoom teatro ciklą! Antrasis seansas – tai Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Alpulys“, režisuojama Oskaro Koršunovo! Tiesioginė transliacija žiūrovams – Zoom programėlėje paspaudus nuorodą: https://zoom.us/j/94820115337 (čia vietų skaičius ribotas) arba mūsų teatro Facebook paskyroje (čia žiūrovų…
rež. Oskaras Koršunovas
Pjesės skaitymas vyks Zoom platformoje. Yra du būdai stebėti transliaciją – prieš pat skaitymą paspausti šią nuorodą ir prisijungti Zoom programėlėje: https://zoom.us/j/97672701255 (telefone ar kompiuteryje reikia turėti įdiegtą programėlę) arba stebėti tiesioginę transliaciją mūsų Facebook puslapyje. Iki susitikimo 19 valandą!
rež. Oskaras Koršunovas