ZUCCO

„Roberto Zucco“ istorija nepavaldi laikui. Sūnus nužudo tėvą, tačiau žmogžudystės priežastis lieka neaiški. Būtent tai, jog nežinoma, kas išprovokavo sūnų mirties aktui, suteikia galimybę kiekvienam spektakliui ir laikmečiui, kiekvienai kartai ieškoti žmogžudystės priežasties savo laike, savo epochoje. Galime įvardyti savo laikmečio tragediją tokią, kokią ją patiriame šiandien ir nusikaltimo klausimą užpildyti savo tiesa. Mūsų „Roberto Zucco“ tampa mitinių herojų ir istorinių figūrų atspindžiu šiandienos pasaulyje, kurio likime tarsi veidrodyje regime sušvytuojant galios ir jėgos kultą bei ryškiausius šio kulto garbintojus – Achilą, Samsoną, Aleksandrą Makedonietį, Napoleoną, XX ir XXI amžiaus imperijų šeimininkus. Statyti šį spektaklį – tai ieškoti atsakymo į klausimą, kas nutinka, kai į herojaus paveikslą žiūrime panaikindami istorinę distanciją, tarsi jis būtų tarp mūsų? Kas nutinka, kai pamatome jį tokį, koks jis iš tikrųjų yra? „Roberto Zucco“ – tai iššūkis sąmoningumui: ar sugebame suvokti, jog tai, kas buvo garbinama praeityje, yra tai, ką privalome demaskuoti šiandien? Vienas seniausių Europos literatūros kūrinių – Homero „Iliada“ – prasideda žodžiais, kurie suformuluoja ir vieną pamatinių žmogiškosios kančios priežasčių, ir vieną esminių krypčių ieškant atsakymo į „Zucco“ žmogžudystės klausimą: ,,Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė Achajams.” „Roberto Zucco“ istorija – tai Achilo pykčio ir puikybės istorija. Likimas žmogaus, kuris neatsiprašo ir neatleidžia. Neatsiprašyme ir neatleidime gimsta puikybė. Puikybė, kuri tampa meilės mirtimi. Spektaklio prodiuseriai OKT/Vilniaus miesto teatras