ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta“ dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį. Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų. Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės. Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjimą tradiciją.