DUGNE

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Dugne“ – tai laboratorija, kurioje bandomieji esame mes patys. Ją pradėjome kurti jau statydami „Hamletą“. Tai buvo pirmasis mūsų teatro spektaklis, kai galvojome ne apie rezultatą, o siekėme išmėginti, surasti save, prieiti tokį aktorinį organiškumą, kai aktorius kuria personažą, tačiau nepraranda tikroviškumo, lieka savimi. M. Gorkio tekstas tampa aktualus tik tuomet, kai aktorius sugeba personažą išauginti savo dirvoje, kai kurdamas jį remiasi savo patirtimi. Tai ir yra didžiausias laboratorijos tikslas. Būtent ta aktoriaus asmenybės ir kuriamo kito, jam svetimo personažo sankirta. Tam pasirinkome ir specialią erdvę, atsisakėme pjesės siužeto ir istorijos. „Dugne“ aktoriai fiziškai taip pat labai priartėjo prie žiūrovo. „Hamlete“ aktorius buvo pasodintas prie veidrodžio, kuriame išvydo nebe save, o tas kitas jį trikdė ir neleido meluoti, o čia mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira. Tokį spektaklį kurti mane padrąsino ir pastūmėjo dalinė „Dugne“ nesėkmė Oslo nacionaliniame dramos teatre. Ten didžioji teatro scena, epochos atkūrimas, tam tikras demonstratyvumas sukliudė iš tikrųjų atverti tą žmogiškumą, apie kurį kalba M. Gorkis.“