VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNAS

Oskaras Koršunovas: „Kai sakoma „Vasarvidžio nakties sapnas“, paprastai įsivaizduojame kostiuminę pasaką arba girdime Mendelssohno muziką Santuokų rūmuose. O mes bandome scenoje pavaizduoti pjesės fantasmagoriškumą. Žiūrovai išvys minimaliomis priemonėmis pastatytą spektaklį. Lenta, kuri spektaklyje atstoja ir scenografiją, ir prabangius kostiumus, yra tarsi irklas į žiūrovo vaizduotę. Man svarbu, kad žiūrovas, vos pasirodžius scenoje aktoriams, nesusikurtų jokių išankstinių nuostatų, o duotų valią vaizduotei. Ta lenta, už kurios stovi aktorius, – tai ne skydas, o veidrodis, kuris atspindės žiūrovų vaizduotės srautą. Šis spektaklis yra vientisas paradoksas, suvestas į keturių plokščių perimetrą.“