MEISTRAS IR MARGARITA

Besąlygiškai vyrauja vaidyba – ryški, įkvėpta, be jokių dekoratyvių “ramentų”, o erdvė tam puikiai pritaikyta – ženklų yra būtent tiek, kiek reikia norint atkurti pasakojimo laiką, trečiojo dešimtmečio dvasią. Kai pradžioje regi aktorius, apgaubtus stalą dengiančia purpuro spalvos staltiese, panašia į vėliavą, netrukus paleisiančius iš rankų į rankas romano puslapius – tyliai pamanai sau, kad toks iškart akivaizdus talentas, toks virtuoziškumas stabdys sceninio pasakojimo vystymą. Tačiau kai tik ima suktis teatro malimo mašina, šis įspūdis išgaruoja, ir veiksmas tiesiog banguoja, plukdomas balsų ir gestų, kuriuose nė akimirką nenutolstama nuo elegantikškumo ir gero skonio. Akivaizdu, koks vertingas mums šis jaunas žmogus, matantis teatrą kaip (už)degantį veiksmą, kuriam būtinas aukščiausias fizinis ir protinis atsidavimas, atmetus pasenusią psichologinę sferą. O tai toks retas dalykas, kad skubame pirmi jį pabrėžti.