Velnio nuotaka

„Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę ir abejingumą. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno ir Vyacheslavo Ganelino muzikinio filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms. Spektaklio dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas: „Mes kuriame visai naują „Velnio nuotakos“ interpretaciją – tai nebus naujas Borutos kūrinio pastatymas ar filmo inscenizacija su jaunais aktoriais. Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje. Kūrinys aktualus šiandien, nes gyvename kultūroje, apsėstoje rekonstrukcijų, taip puoselėdami pavojingą santykį su atmintimi. Noras atkurti, perkurti, sugrįžti tampa saugia zona, kurioje galima išvengti tikrų klausimų apie dabartį.“ Spektaklyje pasaka ir realybė pinasi į vieną visumą: senoji istorija apie Jurgą, Girdvainį, Baltaragį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos industrijos, repeticijų ir koncertų pasaulį. Čia personažai ir mitiniai tipažai, ir šiuolaikinių žmonių atspindžiai. Pasakojimas konstruojamas per jaunosios Jurgos perspektyvą. Pasaulis, kurį Jurga kadaise troško užkariauti, tuštėja, o malonumas jo nebeužpildo. Jos tėvas Baltaragis, muzikos verslo savininkas, stengiasi išlaikyti kontrolę, mylimasis Girdvainis atsiduria moralinės dilemos kryžkelėje, o Uršulė – nuolatinio bandymo ir nesėkmės figūra, kurios neišsipildymas tampa perspėjimu Jurgai. Į veiksmą įsitraukia ir prodiuserė (Pinčiukas) – primenanti, kad šlovė ir sėkmė visuomet reikalauja kainos. Kaip priešprieša velniškai gudrybei, kūrinyje nuolat pasirodo Angelas ir Vaiva Mainelytė, kurių dialogai tampa refleksija apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, gėrio ir blogio pusiausvyrą. Įvairių šaltinių įkvėptą spektaklį „Velnio nuotaka“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje žiūrovas panardinamas į legendinio filmo „Velnio nuotaka“ atmintį – ji čia tampa ne tik sceniniu rekonstrukcijos veiksmu, bet ir amžėjančios aktorės vidiniu prisiminimu, ilgesiu, sapnu. Iš pasvarstymų apie abejingumą pereinama į antrąją dalį – koncertą, kuriame regime ne kultūrinio mito pažadėtą išsipildymą, o griūtį. Antra spektaklio dalis parodo, jog ilgai lauktas „gyveno jie ilgai ir laimingai“ niekada neatėjo. Tai šiuolaikinė refleksija apie laiko galią, prisiminimo ir tikrovės neatitikimą bei skaudžią būtinybę pažiūrėti į mitą be romantizuoto ilgesio. Spektaklis yra LNDT ir MMLAB teatrų koprodukcija * Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Spektaklyje skamba filmo „Velnio nuotaka“ įrašo fragmentai, atlieka: Jurga – Asta Chomentauskienė; Pinčiukas – Jonas Rupša, Girdvainis – Vytautas Kernagis, Baltaragis – Viktoras Malinauskas, Marcelė – Tatjana Čiumičeva, Uršulė – Birutė Dambrauskaitė, Anupras Visgirda, Raupys – Alfonsas Vaškevičius. Kauno valstybinis choras, vadovas Petras Bingelis, Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras, dirigentas Juozas Domarkas