Quanta

◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Łukasz Twarkowski ◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias scenografas – Fabien Lédé◊ 2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas Pjesę iš lenkų kalbos išvertė Vyturys JARUTIS „Some places are like people: some shine and some don’t“ – cituojant klasiką. Viešbutis „Les Moires“ – vienintelis spindintis taškas daugelio kilometrų spinduliu. Toli nuo populiarių turistų takų jis egzistuoja, tarsi nebūtų laiko, – nesensta, nejaunėja, tiesiog yra. Sakoma, kad aukštai kalnuose laikas teka greičiau, nors žmogui tokie skirtumai nepastebimi. Nors pats „Les Moires“ nepatiria laiko, jo gyventojų likimai greitėja palyginus su tuo, kas vyksta arčiau žemės. Tai, jog šis pagreitis pastebimas, prieštarauja bet kokiems klasikinės fizikos dėsniams. Minutės ir sekundės, regis, yra labiau sugrūstos laike, todėl vienoje dienoje ir vienoje naktyje jų esti daugiau, nei išmatuotų paprastas laikrodis. Įtartinai greitėjančiame laike greitėja ir tam tikra fizinio pasaulio savybė, kurią būtų galima pavadinti įvykių kvantais. Ką reiškia sąvoka „kvantas“? Žodis quantum lotyniškai reiškia „kiek“. Fizikoje kvantas apibūdina mažiausią porciją, kokią gali turėti arba kokia gali pakisti koks nors fizikinis dydis vienetiniame įvykyje. Paprasčiau tariant, kvantas – tai porcija, kurios negalima padalyti. Torto negalima pjaustyti be galo. Egzistuoja mažiausias galimas gabaliukas, kokiu galima pavaišinti svečią. Gyvenimą sudaro įvykių kvantai. Įvykiai vyksta vienas po kito, susirikiuodami į tam tikrą istoriją. Reiškinių, jausmų ir sąryšių daugetas susividurkina pasakojime, skylančiame į praeitį, dabartį ir nežinomą ateitį. Vadiname tai gyvenimu, biografija, likimu. Kiekvieną istoriją valdo laikas, tai jis lemia, jog istorijos tampa suprantamos. Iš pradžių būna priežastis, tada pasekmė, o veiksmas sukelia atoveiksmį. Tačiau kai laikas ima greitėti, jis liaujasi buvęs laiku ir tampa tuo, ko prigimties nebesuprantame, kvantinių įvykių daugetas liaujasi vidurkinęsis į tikrovę, kurią įmanoma suprasti ir suvokti. Būtent taip nutinka vieną 1938 metų vasaros vakarą vos galą su galu suduriančiame „Les Moires“ viešbutyje Šveicarijos kalnuose. Sutrinka fizinės erdvės ir laiko savybės. Sutrikimą patiria ir patys viešbučio svečiai. Kažkas ima keistis jų atmintyje, nuostatose, emocijose, troškimuose. Niekas nesupranta, kas dedasi. Tarp svečių yra garsus vokiečių fizikas Werneris Heisenbergas, neapibrėžtumo principo autorius. Nejau didelių objektų, tokių kaip rašomasis stalas, viešbutis ir kalnai, realybė ima elgtis kaip elementariųjų dalelių realybė? Pasak Heisenbergo, apie daleles galima kalbėti tik apytikriai, apibūdinant veikiau jų būsenas, o ne jas pačias. Tik pakeitę mąstymą koks yra daiktas į kokia yra daikto būsena viešbučio svečiai gali suprasti, kas vyksta su jais ir aplink juos. Jie atvyko į „Les Moires“ pažvelgti į pasaulį iš aukštų kalnų perspektyvos. Plačiame vaizde ieškoti gilesnės prasmės. Kas, jei šią prasmę galima atrasti ne gėrintis šveicariškais kraštovaizdžiais, o pavieniame kvante: emocijos, įvykio, bendravimo? Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su: Onassis Stegi menų centru Atėnuose Antverpeno De Singel teatru Tarptautiniu teatro festivaliu „Boska Komedia“ Nacionaliniu Brno teatru Čekijoje Adomo Mickevičiaus institutas Lenkijoje Spektaklį finansuoja: Dramaturginį spektaklio tyrimą parėmė: Partneris: