Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija

„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų. Nepadeda nei bandymai jas atkurti, nei sukurti iš naujo. Viltis, kad laikiname pasaulyje įmanoma pasiekti amžiną laimę, kūrėjus po truputį įkalina pragaru virstančiame teatre – amžinai laikiname spektaklyje. Kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis 2024 m. laimėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro su partneriais (Ispanijos nacionaliniu teatru Madride, Gorkio teatru Berlyne, Karališkuoju flamandų teatru Briuselyje bei Zagrebo jaunimo teatru) organizuotą Europos dramaturgų rezidencijų programos konkursą. Jo parašyta pjesė dramaturgijos festivalyje „Versmė“ sulaukė daug palankių atsiliepimų, o autorius – kvietimo kurti spektaklį LNDT Didžiojoje scenoje. „Įdomiausias siekis teatre man yra bandymas prisiliesti prie amžinybės, nes pagal savo prigimtį ši meno šaka yra efemeriškiausia. Tai pagrindinis žmogaus noras – pranokti laikiną save. O visko laikinumas – dabar esminis mano jausmas. Nujaučiu, kad ne tik mano. Man rodos, kad išnykimo baimė (būtent kolektyvinio išnykimo, ne tik individualios mirties) yra tai, kas tvyro daugelio mūsų pasąmonėje Rusijos režimui nuolatos kartojant savo grasinimus, kad anksčiau ar vėliau susilauksime to, ką dabar patiria ukrainiečiai. Tad kur, jeigu ne laikiname teatre, apie tą laikinumo jausmą verta kalbėti“, – apie kūrinio aktualumą kalba režisierius Karolis Kaupinis. Spektaklyje jis naudoja daug archyvinių Lietuvos teatro legendų vaizdo įrašų. Anot režisieriaus, kūrinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pagrindinė mintis yra ta, jog dabartiniu nestabiliu laiku tvaria viltimi gali tapti tikėjimas, jog viskas nesibaigia čia ir dabar. O šio pasaulio laikinumą atperka ano pasaulio amžinumas. „Tai mintis, kurią sekuliarus žmogus jau yra išvijęs iš galvos, ir būtent dėl to taip sunkiai dorojasi su savo laikinumu. Vis dėlto dabartyje mums neišvengiamai tenka prie šios minties grįžti, norint neprarasti prasmės gyventi. Tad šiuo spektakliu norime leisti žiūrovams patirti bendrumo jausmą juos sutelkiant, sukurti vilties ir prasmės pojūtį laike, kuriame to nesuteikia politika“, – sako Karolis Kaupinis. Spektaklyje naudojama LRT, „Lietuvos ryto“ ir TV3 televizijų, Lrytas.lt, Šiaulių dramos teatro ir Karolio Kaupinio vaizdo įrašų archyvinė medžiaga. Skamba ištraukos iš muzikos kūrinių: Giedrė – „Tą naktį grojo Tomas Boo“, Antano Jasenkos kūrinys iš spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. Oskaras Koršunovas, Claude VonStroke – „Who's Afraid of Detroit“, „The Sweet Enoughs“ – „Dream Puppy“, Eleni Karaindrou – „Ulysses' Gaze“ Henry Mancini – „Lujon“, Linear System – „Sensing Atmospheric [PO001], BICEP – „Glue“.