ŠEŠĖLIŲ MIESTAS

Ši istorija – apie laiką. Ne tą, kurį skaičiuoja laikrodžiai ar žymi kalendoriai. O tą – vidinį, žmogišką, juntamą. Laiką, kurio reikia žvilgsniui, draugystei, minčiai, žaidimui. Tą, kurio vis dažniau nebelieka. Ar pastebėjote, kad vis dažniau sakome: „Neturiu laiko“? Kad vis mažiau kalbamės, žaidžiame, tiesiog būname..? Kad vis daugiau žmonių tampa pavargę, suirzę, liūdni – tarsi kažkas tyliai, bet nuolat iš jų kažką atimtų? Šešėlių miestas – tai pasaulis, labai panašus į mūsiškį. Čia gyvena žmonės, kurie nuolat skuba, planuoja, taupo – kol vieną dieną ima nebesuprasti, kam visa tai. Nematomi Pilkieji ponai, taupymo meistrai, slapta vagia laiką, o kartu – ir gyvenimo džiaugsmą. Žmonės nebešneka vieni su kitais, vaikai nebežaidžia, niekas nebepastebi, kaip pamažu nyksta spalvos. Ir tada pasirodo Momo. Ji – nėra herojė tradicine prasme. Ji neturi jokių supergalių, tiesiog moka klausytis. Ir kai pasaulis ima grimzti į šešėlį, ji viena išdrįsta leistis į magišką kelionę ieškoti laiko. Tai vizualiai poetiška istorija apie tai, kaip svarbu sustoti, išgirsti ir mokėti būti. Galbūt laikas – tai ne turtas, kurį reikia taupyti, o dovana, kuria verta dalintis?