MANE VADINA KALENDORIUM

Dėkojame Klaipėdos Vydūno gimnazijos vaikų chorui (meno vadovas Arvydas Girdzijauskas), prisidėjusiam prie spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ muzikinio apipavidalinimo. Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti. Spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinantys bei juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose. Spektaklis kuriamas pagal kultinį rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“, kuris 2021 m. pelnė Latvijos literatūros metų premiją „Ryškiausio debiuto“ kategorijoje. Tai vienas iš unikaliausių bei įsimintiniausių pastarojo meto latvių literatūros kūrinių, sulaukęs plataus atgarsio tarp skaitytojų. Lietuviškas vertimas išleistas 2022 m. (vert. Laimantas Jonušys, leidykla „Odilė“). „Šiam jaunam, stipriam, bet „silpnų nervų“ žmogui rūpi ir dalykai, kurie šiaip lyg ir neturėtų rūpėti – kad ir tai, kas yra tikra, kas tiesa. „Datos yra tikros, ir žmonių vardai yra tiesa. Dėl to aš galiu būti ramus. Visa kita su klaustuku“ (p. 183). To, kas su klaustuku, žinia, daugiau. Kiekvienas žmogus juk su klaustuku. Kas gali pagalvoti, kad senoji Janina, išgerianti, visą daržą apsisodinanti aguročiais, daro tai savo mylimo žmogaus atminimui, nes aguročiai iš vienos jo kišenėje rastos sėklelės. Puiki labdaringa sriuba iš tų aguročių, sugalvota Oskaro: juk kiekvienas alkanas turi teisę į karštos sriubos lėkštę. Turi būti kažkokia tvarka, apsauganti alkanus. Nuo grandinės nors kartais paleidžianti šunį. Turi būti kažkokia išeitis seniems, vienišiems. „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“