NOJAUS ARKA

„Nojaus arka“ nėra biblinės istorijos perpasakojimas. Tai bandymas suprasti, ką šiandien reiškia gyventi tvano nuojautoje. Atsispirdamas nuo Senojo Testamento mito, spektaklis kalba apie arką kaip sistemą, sprendžiančią, kas bus išsaugotas, o kas ne. „Nojaus arka“ – spektaklis apie priežastį, o ne patį tvaną. Apie momentą, kai pasaulis tampa nepakeliamas ir atsiranda poreikis viską pradėti iš naujo. Nojus po tvano pirmiausia aukoja: jis bando atkurti ryšį su Dievu per išgelbėto švaraus gyvūno aukojimą – išgelbėto tam, kad būtų paaukotas. Šiandien tas ryšys nutrūkęs. Mes nebemokame aukoti ne dėl savęs, o dėl kažko aukštesnio. Ritualas – iškrypęs. Dievas liepia Nojui įstatyti arkoje langą į viršų. Ne į šoną. Išsigelbėjimo sąlyga – nematyti. Aklumas kaip moralinė strategija. Galbūt išlikti įmanoma tik atsisakius matyti kitų skausmą. Koks išsigelbėjimas ant kitų lavonų? Spektaklyje tvano vaizdinys nėra stichinis. Jis lėtas, sisteminis. Jis kaupiasi per triukšmą, vaizdų perteklių, technologijas, per nevaisingumą, nesugebėjimą mylėti ir aukoti. Per kartojimą. Pasaulis, kuriame Dievo atvaizdas žmoguje nuolat žeidžiamas. Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas. Tvano motyvas kartojasi daugelyje religijų. Jis išryškėja ne tik kaip bausmė, bet ir visiškas perkrovimas. „Nojaus arka“ – klausimas apie atsakomybę. Apie tai, ką kiekvienas pasiimtume su savimi. Ir ką paliktume skęsti. Ar į arką įleistume dirbtinį intelektą – mūsų laikų „nefilimą“? Ar jis būtų gyvybė, ar grėsmė? Kiekvienas esame Nojus. Patys renkamės, ar prakeiksime, ar išgelbėsime. Spektaklyje vartojama necenzūrinė leksika, apnuoginti kūnai, spektaklio metu rūkoma.