REQUIEM

Po skaidriu dangumi į kalną ropščiasi atidžios mokytojos lydimi mokiniai. Didžiulės šalies gyventojai kantriai ir nuosekliai siekia geresnės ateities sau ir savo vaikams. Režisierius D. Krymovas Klaipėdos dramos teatre kurtame spektaklyje „Requiem“ meistriškai veria pasakojimo karoliukus ,– iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nepanašūs, atsiritę iš skirtingų kultūrų ir laikmečių. Kaip susieti Haruki Murakami, Viljamą Šekspyrą ir Ukrainoje vykstantį Rusijos inicijuotą kruviną karą? Kokios konkrečiai kiekvieno „Requiem“ sudėtinio pasakojimo karoliuko istorijos, pasak režisieriaus, nėra taip svarbu, kaip bendras spektaklio skambesys. Pats D. Krymovas, garsėjantis fantastiškais, realybės dėsniais suabejoti verčiančiais scenos meno šedevrais, „Requiem“ dedikuoja vaikams – gimusiems ir negimusiems, visiems patenkantiems į šį keistą, žiaurų, kartais visai nepažinų ir mums priešišką pasaulį. Tai kontrastuoja su requiem reikšme, juk requiem yra mišios mirusiesiems, sielos palydėtuvės į anapusybę. Bet ar šiandieninis pasaulis nėra pažiręs šukėmis? – klausia režisierius. Ar visi gyvieji nėra apstulbę ir pasimetę, nežinantys ką daryti? D. Krymovo kuriamas requiem skamba visiems. Tai paguodos muzika – apraudanti pasaulio tragediją, pripažįstanti slegiančią neviltį, bet paliekanti ir vilties. O visa ateities viltis telpa vaikystės nekaltybėje. Didysis klausimas kiekvienam – kaip ją išsaugoti? „Šis spektaklis, žengdamas už tradicinių teatro ribų, ne tik pademonstravo drąsią kūrybinę viziją, bet ir atskleidė naujas teatrinės kalbos galimybes. Dažnai teatras, turintis savo nusistovėjusius naratyvus ir formos standartus, remiasi visuotinai pripažintomis vertybėmis ir technikomis, tačiau „Requiem“ įrodo, jog net ir įprasti motyvai bei klišės gali atgimti naujai ir tapti šviežios kūrybinės išraiškos šaltiniu.“ (Rosana Lukauskaitė „Šiaurės Atėnai“) „Naktinis cirko atrakcionas, laukinė ir viliojanti tamsa, kur visi atlikėjai yra vaiduokliai.“ (Helen Shaw „The New Yorker“) „Vienas iš pasaulyje išradingiausių, estetiškai laisviausių ir šlovingai bei mąsliai chaotiškiausių teatrų.“ (Sara Holdren „Vulture“) Spektaklyje vartojama necenzūrinė leksika, spektaklio metu rūkoma. Po skaidriu dangumi į kalną ropščiasi atidžios mokytojos lydimi mokiniai. Didžiulės šalies gyventojai kantriai ir nuosekliai siekia geresnės ateities sau ir savo vaikams. Režisierius D. Krymovas Klaipėdos dramos teatre kurtame spektaklyje „Requiem“ meistriškai veria pasakojimo karoliukus ,– iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nepanašūs, atsiritę iš skirtingų kultūrų ir laikmečių. Kaip susieti Haruki Murakami, Viljamą Šekspyrą ir Ukrainoje vykstantį Rusijos inicijuotą kruviną karą? Kokios konkrečiai kiekvieno „Requiem“ sudėtinio pasakojimo karoliuko istorijos, pasak režisieriaus, nėra taip svarbu, kaip bendras spektaklio skambesys. Pats D. Krymovas, garsėjantis fantastiškais, realybės dėsniais suabejoti verčiančiais scenos meno šedevrais, „Requiem“ dedikuoja vaikams – gimusiems ir negimusiems, visiems patenkantiems į šį keistą, žiaurų, kartais visai nepažinų ir mums priešišką pasaulį. Tai kontrastuoja su requiem reikšme, juk requiem yra mišios mirusiesiems, sielos palydėtuvės į anapusybę. Bet ar šiandieninis pasaulis nėra pažiręs šukėmis? – klausia režisierius. Ar visi gyvieji nėra apstulbę ir pasimetę, nežinantys ką daryti? D. Krymovo kuriamas requiem skamba visiems. Tai paguodos muzika – apraudanti pasaulio tragediją, pripažįstanti slegiančią neviltį, bet paliekanti ir vilties. O visa ateities viltis telpa vaikystės nekaltybėje. Didysis klausimas kiekvienam – kaip ją išsaugoti? „Šis spektaklis, žengdamas už tradicinių teatro ribų, ne tik pademonstravo drąsią kūrybinę viziją, bet ir atskleidė naujas teatrinės kalbos galimybes. Dažnai teatras, turintis savo nusistovėjusius naratyvus ir formos standartus, remiasi visuotinai pripažintomis vertybėmis ir technikomis, tačiau „Requiem“ įrodo, jog net ir įprasti motyvai bei klišės gali atgimti naujai ir tapti šviežios kūrybinės išraiškos šaltiniu.“ (Rosana Lukauskaitė „Šiaurės Atėnai“) „Naktinis cirko atrakcionas, laukinė ir viliojanti tamsa, kur visi atlikėjai yra vaiduokliai.“ (Helen Shaw „The New Yorker“) „Vienas iš pasaulyje išradingiausių, estetiškai laisviausių ir šlovingai bei mąsliai chaotiškiausių teatrų.“ (Sara Holdren „Vulture“) Spektaklyje vartojama necenzūrinė leksika, spektaklio metu rūkoma.