
BALTA DROBULĖ
Aušra Marija Sluckaitė
Rugs. 29 · 18:00 · Kaunas · Nacionalinis Kauno dramos teatras
Apdovanojimai
Apie spektaklį
87-asis – poetas Antanas Garšva, neturėdamas galimybės pasišvęsti vien savo kūrybai ir siekti sielos nemirtingumo, priverstas dirbti sizifišką liftininko darbą didžiausiame New Yorko viešbutyje. Jo suskaldytos sąmonės neapleidžia gimtųjų namų ilgesys, o protarpiais šmėžčioja kadaise mylėtų moterų atvaizdai. Garšva atsisako meilės, nutraukia žmogiškus ryšius, lieka vienišas lifto narve ir visgi nuolatos gyvena vilties išsipildymo troškime. Tarp meilės ir praradimo, kūrybinės laisvės ir kančios besiblaškantis spektaklio herojus – tai betarpiškas mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus asmenybės piešinys. Garšva, milžiniškos mašinos straigtelis, beatodairiškai ieško savęs įprasminimo. Atsisakęs visų iliuzijų, pasilieka tik savo poeziją. Tačiau kūrybinis svaigulys ir desperatiškos pastangos atrasti tiesą atneša tik kančią… „Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nitzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson…“, – teigia sovietmečiu dėl politinių priežasčių emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius Jonas Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio Antano Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo. PREMJERA – 2012 spalio 12, 13, 17 d. Didžiojoje scenoje.
Kūrybinė komanda
Režisierius
Jonas JurašasKompozitorius
Linas Rimša, Gintaras Makarevičius, Jolanta Rimkutė
Vaidina
Dainius Svobonas
Vilija Grigaitytė
Eglė Mikulionytė
Kęstutis Povilaitis
Inga Mikutavičiūtė
Goda Petkutė
Liubomiras Laucevičius
Mindaugas Jankauskas
Egidijus Stancikas
Saulius Čiučelis
Eugenija Bendoriūtė
Henrikas Savickis
Arūnas Stanionis
Sigitas Šidlauskas
Tomas Erbrėderis
Ugnė Žirgulė
Artūras Sužiedėlis
Žiūrovų atsiliepimai
Komentarų kol kas nėra. Būk pirmas.
Recenzijos
Prarasto ryšio paieškos asfalto džiunglėse
Greta Vilnelė · Nr. 24 (1601), 2026-06-19 · 2026-06-19
Nepaisant dramaturginių netolygumų ir ne visuomet įtikinamų metaforų, „Homo asfaltus" kelia aktualius klausimus apie šiuolaikinio žmogaus santykį su aplinka, kūnu ir bendruomene.
Ar siela plaukia drumzlina upe?
Rimgailė Renevytė · Nr. 44 (1150), 2015-12-11 · 2015-12-11
Apie Antano Škėmos, Aušros Marijos Sluckaitės ir Jono Jurašo „Baltą drobulę“ Aukštyn žemyn. Negalima sustoti tarp dangaus ir žemės. (Atsiremia į lifto sieną, lyg jam svaigtų galva.) Ar tas pasaulis – vadinosi mano žemė? Aukštoji Panemunė, pušys, sakų kvepėjimas? Mažasis didmiestis Kaunas? Tos žvilgančios vitrinos? Ir žemi namai, liepos, Soboras, dramblio kojom įsirėmęs į Laisvės alėją? „Konrado“ kavinė? Dailūs policininkai, trys metrai virvės, kurią pirkau pasikarti. Žmonės... ar jie iš tikrųjų
Lemtingas pokalbis apie mūsų visų likimą
Gražina Mareckaitė · 2012-12-10
Šio romano pagrindu sukurtas spektaklis (Aušros Marijos Sluckaitės inscenizacija) rimtam pokalbiui kviečia lygiaverčius partnerius.
Šalto spaudimo Škėma: iškvėpta „Drobulė“
Valdas Gedgaudas · 2012-10-26
Problema ta, kad Jonas Jurašas iš desperatiško-neurasteniško-siurrealistinio-ekspresionistiško A. Škėmos naratyvo savojoje „Baltos drobulės" sceninėje versijoje lipdo tokį gana minkštą, veliūrinį, simbolistinį teatrą.
<em>Requiem</em> epiniam teatrui
Julijus Lozoraitis · 2012-10-24
Seniai neteko būti tokiame sceniniame reginyje, į kurį režisieriaus būtų įdėta tiek daug visko, ir kad visa, kas čia įdėta, būta taip artima ir suprantama.
Lietuviškojo beržo drama Niujorke
Lina Klusaitė · 2012-10-23
J. Jurašo „Baltoji drobulė" patvirtino, kad režisierius vis dėlto yra praėjusio laiko liudytojas, atstovaujantis tai vyresniųjų teatralų kartai, kuriai artimesnis tradicinis teatras su visais privalomais santūrios vaidybos elementais.