Laukinė antis

Jaunimo teatras 61-ąjį sezoną pradėjo premjera. Dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Laukinė antis” (1884) interpretavo bene ryškiausia šiuolaikinio lietuvių teatro figūra, režisierius Oskaras Koršunovas. Šis H. Ibseno dramos pastatymas – tai nuoseklios Jaunimo teatro repertuaro strategijos tąsa. Teatras, svarstydamas apie šiuolaikinį žmogų ir jam aktualias psichologines bei filosofines temas, atsigręžia į svarbius ir sudėtingus pasaulinės literatūros bei dramaturgijos tekstus. H. Ibseno pjesėje „Laukinė antis” pasakojama apie Ekdalių šeimą, kurios tarytum laimingą kasdienybę sujaukia svečias iš praeities. Gregersas Verlė, siekiantis bet kokiu atveju sakyti tik tiesą, atskleidžia šeimininkams tam tikras paslaptis apie kiekvieno jų praeitį ir sugriauna jų laimingos šeimos ir namų iliuziją. Gregersas šventai įsitikinęs, kad jis neša tiesą, ir tai virsta šeimos tragedija. O šios neva iliuzijoje ir mele įstrigusios šeimos simboliu tampa Ekdalių palėpėje laikoma sveikstanti laukinė antis. Ši „Laukinės anties” sceninė versija – tai ne tik Jaunimo teatro sugrįžimas prie jo scenoje ne kartą interpretuotų H. Ibseno dramų temų ir filosofijos, bet ir simbolinis O. Koršunovo bandymas dar kartą „nerti” į puikiai pažįstamą dramaturginę medžiagą, bei režisieriaus sugrįžimas į teatrą, kuriame prieš daugiau nei 35 metus namus rado ir režisieriaus debiutinis darbas profesionalioje scenoje – spektaklis „Ten būti čia (Paūmėjimai)”. Spektaklio režisierius O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“ Henrikas Ibsenas (1828-1906) – norvegų rašytojas, vienas ryškiausių pasaulio dramaturgų, vadinamas šiuolaikinės dramos, moderniojo teatro pradininku, savotišku realizmo teatre tėvu. Ibseno probleminis teatras, jo vadinamoji „idėjų drama” ryškiai paveikė pasaulines teatro ir dramaturgijos tendencijas ne tik XIX ir XX amžių sandūroje. Teatro teoretikai ir praktikai Ibseną ir šiandien vertina ne vien kaip rašytoją, dramaturgą bet ir kaip filosofą, visuomenės kritiką. Praėjus daugiau nei šimtmečiui po autoriaus mirties, pasaulio scenose vis dar statomos jo pjesės „Peras Giuntas“, „Lėlių namai“, „Šmėklos“, „Visuomenės priešas“, „Laukinė antis“, „Heda Gabler“, „Statytojas Solnesas“, „Junas Gabrielis Borkmanas“. Su Ibsenu galima sieti ir lietuvių teatro vadavimąsi iš realistinės estetikos, tam tikrą modernėjimą, tiesiogiai paveikusį ir mūsų režisūros, vaidybos, scenografijos raidą. Retas Lietuvos teatras savo repertuare neturėjo žymaus H. Ibseno pastatymo, dramaturgo tekstus interpretavo daugelis žymiausių Lietuvos režisierių: J. Miltinis, H. Vancevičius, J. Vaitkus, O. Koršunovas, G. Varnas, V. Masalskis, A. Jankevičius, A. Areima ir kiti. ***

“Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių", tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę.”

— Oskaras Koršunovas, režisierius