Užburtas kalnas

Jaunimo teatras 60-ąjį sezoną pradėjo režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio pagal Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“, kuris pasaulį išvydo lygiai prieš 100 metų, premjera. Pirmą kartą Lietuvos teatro sceną išvydo vienas iš Thomo Manno didžiųjų kūrinių. Ypatinga, kad jį pastatė lenkų režisierius Krystianas Lupa, vienas paskutiniųjų aktyviai dirbančių vyriausios kartos Europos teatro mohikanų. Šiam pastatymui režisierius subūrė tarptautinę kūrėjų komandą ir nemažą aktorių ansamblį, kurio dauguma Jaunimo teatro trupės aktoriai. „Užburto kalno“ premjera įvyko Zalcburgo tarptautiniame festivalyje 2024 m. rugpjūčio 20 d. Parodyti 5 spektakliai istoriniame Zalcburgo teatre Landestheater. Vienas autoritetingiausių pasaulio scenos meno forumų yra ir „Užburto kalno“ pastatymo koprodiuseris. Spektaklio iš Lietuvos gastrolės Zalcburgo festivalyje, kur pristatomos tik ryškiausių pasaulio operos ir dramos teatro menininkų premjeros – išskirtinis atvejis mūsų teatro istorijoje. Jo išskirtinumą pabrėžia ir tai, kad lietuvių teatras vokiečių publikai parodė vieno svarbiausių Thomo Manno kūrinių interpretaciją. „Užburtas kalnas“ užbaigė šių metų festivalio dramos programą. Lietuvių žiūrovai „Užburto kalno“ premjerą Jaunimo teatre išvydo tų pačių metų rugsėjį. Pradėjęs rašyti „Užburtą kalną“ kaip trumpą satyrinį apsakymą žurnalui I-ojo Pasaulinio karo išvakarėse, Mannas dėl karo nutraukė darbą. Vėliau jis pripažino, kad karas neapsakomai praturtino knygos turinį. Po karo iš esmės ir prasidėjo „Užburto kalno” rašymas, įgavęs visai kitą užmojį. Romanas pasirodė tik po 12 metų, 1924-aisiais. Pavadinęs „Užburtą kalną“ savo gyvenimo darbu, esančiu arčiausiai jo paties asmenybės, Mannas teigė, kad šis romanas labiausiai įkūnija leitmotyvą, magišką formulę, kuri susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi. Kelionė yra raktinis Krystiano Lupos kūrybinio metodo žodis. Tai – kelionė į nežinomą. Ji paremta tyrinėjimu ir kolektyviniu darbu skverbiantis į literatūrinio kūrinio ir žmogaus psichikos paslaptis. „Užburto kalno“ atveju tai pirmiausia kelionė į paties Manno asmenybę ir slaptus jo ryšius su pagrindiniu Hanso Kastorpo personažu. Lupai svarbus faktas, kad Mannas nepatyrė savo herojaus kelio, bet norėjo jį patirti, ir tam turėjo pats sau jį suprojektuoti, remdamasis kitų žmonių patirtimis bei rašytiniais šaltiniais. Ši rašymo kelionė Mannui tapo tikresnė už realų šeimyninį gyvenimą, slepiantį jo tikrąsias pasijas. Krystianui Lupa svarbu, kad spektaklyje būtų jaučiama, ką „Užburtas kalnas“ reiškė pačiam Thomui Mannui ir tam pasauliui, kuriame jis buvo sukurtas. Taip pat, kad jame atsispindėtų spektaklio sukūrimo aplinkybės. Lupa savo spektaklį įsivaizduoja dviejų veiksmų. Pirmajame matytume pasaulį iki karo, o antrajame – jau paveiktą karo patirties. Per dviejų veiksmų dramaturginį kontrastą režisierius siekia parodyti pasaulio evoliuciją nuo XIX amžiui būdingų manierų ir XX amžiaus pradžios optimistinio tikėjimo žmogaus protu bei naujais technoliginiais atradimais iki visų iliuzijų kracho ir gilaus nerimo dėl pasaulio ateities, artimo šiandienai… Interpretuodamas „Užburtą kalną“, Lupa remiasi Manno dažnai naudojamu įvardžiu mes, kuris pasufleravo kolektyvinio pasakotojo personažą. Spektaklyje jį įkūnys atskiri personažai, tampantys pasakotojais skirtingais spektaklio momentais. Įvardindamas kolektyvinį pasakotoją, Lupa naudoja tapymo metaforą. Kiekvienas atskiras personažas su yra kaip teptukas. Scenoje trys teptukai tapo, o septyniolika laukia savo eilės… Kiekvienas turi gyvenimo ir patyrimo alkį. Panašų į tą, kokį Thomas Mannas suteikė savo herojui. Todėl iš vienos pusės Hansas Kastorpas yra Manno vaizduotės ir saviidentifikacijos kūrinys. Iš kitos – paties aktoriaus saviidentifikacija, kaip galimybė būti savimi. Ji gimdo alkį papasakoti kažką asmeniško… Iš šito bendro alkio ir turėtų gimti „Užburto kalno“ pasakotojas, kaip mūsų laikų žmogus. Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas Jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Aleksas Kazanavičius, Sergejus Ivanovas, Alvydė Pikturnaitė, Aušra Giedraitytė, Janina Matekonytė, Aušra Pukelytė, Ignas Ciplijauskas, Paulina Taujanskaitė, Matas Sigliukas, Neringa Bulotaitė, Gintautė Rusteikaitė, Rūta Jonikaitė, Aistė Rocevičiūtė. „Užburtas kalnas“ – trečiasis režisieriaus Krystiano Lupos pastatymas Lietuvos teatre. Lupos dėka lietuvių teatralai atranda naują teatro pasaulį ir iškilių XX a. rašytojų Thomo Bernhardo, W.G.Sebaldo, Thomo Manno literatūrinius žemynus. Tai – viena didelė kelionė, skatinanti jos dalyvius ieškoti naujų teatrinio pasakojimo būdų bei kelti esminius klausimus apie žmogų ir teatro uždavinius mūsų laikais. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Zalcburgo festivaliu.

“Spektaklyje būtų jaučiama, ką „Užburtas kalnas" reiškė pačiam Thomui Mannui ir tam pasauliui, kuriame jis buvo sukurtas. Kiekvienas atskiras personažas yra kaip teptukas. Scenoje trys teptukai tapo, o septyniolika laukia savo eilės.”

— Krystian Lupa, režisierius