Mistras

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir legendinė pjesė „Madagaskaras“, siūlo į garsias istorines asmenybes pažvelgti netradiciškai, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. Šios pjesės centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, kartu tai – „tikrojo“ herojaus, kurio sąmoningai ar galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Kūrinio veiksmas vyksta Paryžiuje 1840-aisiais. Čia iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“. Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, čia veikėjai irgi apsėsti utopiškų idėjų bei projektų, manijos kurti savo originalumu pribloškiančias teorijas. Mistras – Lietuvos dvarininkas Andžejus Towianskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Savo mistinėmis idėjomis jis visiškai pavergia nebejauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybinio atsinaujinimo ieškantį Adomą Mickevičių, bet didįjį poetą sužlugdo galutinai. Rimo Tumino spektaklis, kupinas užburiančių vaizdų ir panardinantis į tirštą teatrinę atmosferą, aprėpia dar daugiau.

“Spektaklis – apie kelią namo, ilgą kelionę į gimtąją žemę. Tai amžina tema – ilgesys namų, laisvės ir grožio. Kuo arčiau šios kelionės pabaiga, tuo begalinis ilgesys. Ir tuo apčiuopiamesnis suvokimas, kad daug kas galėjo pasikeisti, dar brangesnė tampa gimtoji žemė, jos kvapas, jos garsas.”

— Rimas Tuminas, režisierius