Orfėjas

2025 m. spektaklis „Orfėjas“ nominuotas 2 „Auksiniams scenos kryžiams“: geriausio technologijų dizaino ir geriausios muzikos kategorijose. Rež. Žilvino Vingelio eskizas pagal Jean'o Cocteau pjesę „Orfėjas“ tapo 2023 m. VMT organizuojamo konkurso „DramaTest“ nugalėtoju. Spektaklis „Orfėjas“ sukurtas pagal vienos ryškiausių XX a. I pusės prancūzų kultūrinio gyvenimo figūrų Jean‘o Cocteau (1889–1963) pjesę, parašytą kone prieš šimtą metų. Ir visgi čia paliečiamos temos ne mažiau aktualios bei svarbios ir šiandien. Pasak spektaklio režisieriaus Ž. Vingelio, tai savotiška pasaka suaugusiesiems apie sapną ir realybę, santykius ir šeimą, karjerizmą, užgožiantį pastarąją: „J. Cocteau čia elgiasi kaip atsargus žonglierius, kurdamas pasaulį, kuriame nėra vienos tiesos, o sapnai vėl virsta tikrais“. „Orfėjas“ (1925) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis menininko bandymas prisiliesti prie graikų mitinio dainiaus Orfėjo temos. Kaip matyti, ši tema kūrėją lydėjo visą kūrybinį kelią, išskiriant ir vėliau pasirodžiusią plačiai žinomą filmų trilogiją – „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo testamentas“ (1960), jai scenarijus parašė ir filmus režisavo pats Cocteau. Kūrinio veiksmas rutuliojasi Orfėjo ir Euridikės, jaunos šeimos, namuose Trakijoje, aiškiai įgaunančios XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Žiūrovas perkeliamas į estetišką ir kartu mistika dvelkiančią art deco stiliaus erdvę, kurią užpildo kompozitoriaus Andriaus Šiurio iš įvairių scenoje esančių objektų išgautas spektaklio garsynas. Orfėjas, sąmonės srautu kuriantis poetas siurrealistas, siekiantis parašyti genialų eilėraštį masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybos metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas su viltimi, kad pavyks perkurti pačią poeziją. Tuo tarpu pamiršta ir atstumta Euridikė paguodą randa stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tokie, kokiais dedasi… Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Čia, anot režisieriaus Ž. Vingelio, tikrovė susimaišo su sapnu, skleidžiasi pagrindinės gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešpriešos temos. Pjesės meninė ir kultūrinė reikšmės nenuginčijamos, bet jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Svarbu paminėti, kad pagaliau Lietuvos publikai pateikiamas peržiūrėtas ir atnaujintas, sovietinės cenzūros nebepaveiktas pjesės vertimas. Šiandien Jean‘ą Cocteau veikiausiai vadintume tarpdisciplininio meno kūrėju. Laikraščio „The National Observer“ teigimu, iš „menininkų kartos, kurios drąsa davė pradžią visam XX a. menui, J. Cocteau buvo arčiausiai Renesanso žmogaus“, kūrėjas išbandė daugybę profesijų – rašytojo, poeto, dramaturgo, dailininko, scenaristo, kino režisieriaus, grafikos dizainerio, pianisto, interjero ir mados dizainerio, skulptūrų ir siurrealistinių objektų autoriaus, muzikos ir net bokso vadybininko. Spektaklyje galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat susidurti su chirurgais aukštalipiais, stikliumi dirbančiu Angelu Sargu, durimis Mirčiai žengti pavirtusiais veidrodžiais ir kitais žinomais siurrealistiniais įvaizdžiais, tapusiais J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.