Trukdis

„Trukdis“ – kas nutinka, kai žmogus ima vadovautis savo jautrumu ir nuojauta pasaulyje, kuriame viskas turi savitas taisykles, aiškius lūkesčius ir buvimo principus? Klausimą kelia vienas ryškiausių ir įdomiausių jaunosios kartos teatro režisierių Justinas Vinciūnas, 2025 m. įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias pradedantysis menininkas. Jo kūrybinėje biografijoje – net du spektakliai pagal Nobelio literatūros premijos laureatų kūrybą, spektaklis pagal afrikietišką dramaturgiją ir darbas pagal publicistinę kroniką. Spektaklio kūrybinis procesas vyko tyrinėjant vieną ryškiausių danų literatūros balsų – Toves Ditlevsen biografiją bei jos romano „Veidai“ (1968) motyvus. Šie elementai tapo kūrybiniu atspirties pagrindu, savo temomis padiktavusiu dramaturginę spektaklio ašį. Veiksmo centre – Lisė Mundus, nuo ją supančios realybės pervargusi kūrėja. Jausdama, kad ją supantis pasaulis ima svirduliuoti ir savo konkretumu artėja prie absurdo ribos, Lisė ima ieškoti įtrūkio – erdvės, kurioje įtampą „būti kažkuo“ keičia išsiilgta ramybė būti pakankamai be nuolatinio vertinimo ar svetimos sąmonės spaudimo. Tačiau kiekvienas žingsnis į laisvę turi kainą. Ir dažniausiai tai – šalia esantis žmogus. Šiame spektaklyje romano veikėjai įgauna suverenitetą – tampa nepavaldūs „Veidų“ siužeto rėmams, atsidurdami įvairiose situacijose ar besidalindami mintimis, kurios romane tarsi nutylimos. Todėl spektaklio kūrimas grįstas žaidimu, kuriame personažas peržengia savųjų žodžių ribas. Taip pat autobiografinė romano prigimtis ištrina ribą tarp autoriaus ir jo kuriamo veikėjo. Šis dėmuo tapo kertiniu ir šiame spektaklyje, kuomet riba tarp personažo ir atlikėjo tampa akivaizdžiai neapibrėžta. Šie dėsniai kviečia kurti keistą, kone iš buitinių situacijų modeliuojamą teatrinę kalbą, kuri tarsi kviečia permatyti po akivaizdžia realybe besislėpiantį laisvės ilgesį. „Trukdis“ kviečia žiūrovus į diskusiją: kokią kainą turi ištikimybė asmeninės tiesos dėsniams? Ar pasitikėjimas savo jautrumu yra kurianti, ar griaunanti jėga? Ir galiausiai – ar tai, kas mums atrodo kaip trukdis mumyse, nėra galimybė iš naujo įžiebti kažkur pakelėje pamestą aistrą gyventi?